Spaudoje

             

Maga – Archyvas

 

  „Dainininko profesiją labai sunku apibūdinti, nes tai gal ne profesija, o greičiau Dievo dovana, gamtos malonė. Gražus balsas – pats įtaigiausias muzikos instrumentas, kurį reikia nuolat lavinti, tobulinti, ugdyti. (…) S.Jančaitė kaip tik ir eina šiuo sunkiu muzikinio tobulinimosi keliu. Ji stengiasi pažinti įvairias vokalines technikas, reikalingas atliekant skirtingų stilių muziką. O atlieka solistė muziką, apimančią plačiausią stilistinę amplitudę – nuo baroko iki naujausių šiuolaikinių kūrinių, laisvų improvizacijų, avangardinių eksperimentų.“ 

D.Kšanienė. Klaipėda, 2001 01 13

 

„A.Schoenbergo, O.Messiaeno, F.Poulenco ciklai tiesiog stebino: įtikinamas stiliaus perteikimas, nepriekaištingas autentiškų tekstų vokiečių ir prancūzų kalbomis fonetiškumas, pagaliau 30 poemų-dainų atmintinai kalbėjo, jog scenoje mus žavi ne tik gražaus balso simpatinga dainininkė, bet ir žmogus intelektualas.“ Įdomiausia, kad šių avangardizmo klasikų šiaip jau ne ypač vokalui patogi, sunkiai intonuojama muzika buvo atliekama be jokios įtampos, tarsi pasimėgaujant.

R.Gudelis. Muzikos barai, 2001, kovas

 

„Skaidra Jančaitė iš būrio kitų jaunų dainininkų išsiskiria itin individualia kūrybine raiška ir asmenybės harmoningumu. Ji niekad neina tiesiu, kitų išmintu keliu, bet atkakliai ieško savo kūrybinio veido. Skaidra rimtai studijuoja ne tik vokalą ir muziką, jos interesai aprėpia filosofiją, religijotyrą, literatūrą, fotografiją, šokį. Būtent dėl to ji sugeba labai giliai pažvelgti į atliekamą kūrinį, praturtinti jį įvairiomis prasmėmis ir žavėti klausytojus tiek šiuolaikinės muzikos, tiek džiazo ar tango interpretacijomis. Ji drąsi menininkė, todėl nebijo rizikuoti pasirinkdama sudėtingas programas (ką reiškia viename koncerte atlikti Schoenbergo, Musorgskio, Messiaeno ir Poulenco vokalinius ciklus!), ar keliaudama koncertuoti į atkampiausius Lietuvos miestelius. Manau, nebūtų per drąsu, jei Skaidros žmogiškąją ir atlikėjiškąją brandą palyginčiau su Renesanso menininko, nuolat tobulinusio savo asmenybę įvairių sričių pažinimu, visapusišku išsilavinimu.“

Rūta Prusevičienė

 

„S. Jančaitės pasirinktas kelias – šiuolaikinė muzika, atlikėja eina juo septynmyliais žingsniais. Kiekvienos frazės, kiekvieno sakinio gilumoje galime įžvelgti praeitą darbą ir įdirbį. Koncertiniame variante – beveik viskas be vargo, be akivaizdžiai matomų pastangų, viskas pajungiama meninei idėjai realizuoti. Tai – didelis dainininkės nuopelnas, kartu tapęs dovana kamerinio vokalo mėgėjams.“

V.Zalatoris. Muzikos barai, 2002, balandis

 

Festivalio viršukalnės… Nevienodos, skirtumais vienos kitas papildančios. A. Schönbergo „Pierrot lunaire“ („Mėnulio Pjero“) praėjusio amžiaus pradžioje nemenkai muzikos daliai ženklino posūkį. Pagaliau, po devyniasdešimties metų, jis suskambo Lietuvoje. Būta ketinimų jį atlikti, bet štai tik Skaidra Jančaitė ryžosi atrasti deramą kalbėjimo ir dainavimo jungtį, o šešeto instrumentalistų ansamblis – įveikti pašėlusiai įnoringos partitūros keblumus. Tai Ilona Klusaitė, Ričardas Vytas, Dainius Palšauskas, Algimantas Treikauskas, Algirdas Budrys ir Sergejus Okruško (smuikas, altas, violončelė, fleita, klarnetas, fortepijonas). „Mėnulio Pjero“ – kažkur ties koncerto, teatro, kabareto ribomis. Tą vykusiai pabrėžė Juozo Statkevičiaus suprojektuotas besimainantis dainininkės rūbas. Kad viskas šitaip suskambėtų, taptų lakoniška ir aišku, prireikė 35 repeticijų.

Edmundas Gedgaudas, 7 meno dienos, „Nidos popietės ir vakarai“, 2003 07 25

 

Pastarųjų metų kūrybiniuose bandymuose Skaidra Jančaitė siekia įvairių menų sintezės. Menininkė teigia: „Norėdama išreikšti save iš esmės, turiu ieškoti ir naujų formų. Mano eksperimentams nereikia didelių lėšų, vienas žmogus geriausiai gali sukurti miniatiūrą. Dabarties laikais svarbi meninių projektų pristatymo kultūra. Potencialiam žiūrovui ar klausytojui reikėtų iš anksto žinoti, kodėl jis turėtų aplankyti būtent šio kūrėjo parodą, koncertą, spektaklį. Šiam tikslui ir turėtų padėti menininkų prisistatymai. Į vientisą formą sujungiau garsą, judesį, idėją, plastiką, vaizdus…“

Eugenija Žakienė, “Nemunas” 2004

 

Skaidra Jančaitė iš būrio kitų jaunų dainininkų išsiskiria itin individualia kūrybine raiška ir asmenybės harmoningumu. Ji niekad neina tiesiu, kitų išmintu keliu, bet atkakliai ieško savo kūrybinio veido. Skaidra rimtai studijuoja ne tik vokalą ir muziką, jos interesai aprėpia filosofiją, religijotyrą, literatūrą, fotografiją, šokį. Būtent dėl to ji sugeba labai giliai pažvelgti į atliekamą kūrinį, praturtinti jį įvairiomis prasmėmis ir žavėti klausytojus tiek šiuolaikinės muzikos, tiek džiazo ar tango interpretacijomis. Ji drąsi menininkė, todėl nebijo rizikuoti pasirinkdama sudėtingas programas (ką reiškia viename koncerte atlikti Schoenbergo, Musorgskio, Messiaeno ir Poulenco vokalinius ciklus!), ar keliaudama koncertuoti į atkampiausius Lietuvos miestelius. Manau, nebūtų per drąsu, jei Skaidros žmogiškąją ir atlikėjiškąją brandą palyginčiau su Renesanso menininko, nuolat tobulinusio savo asmenybę įvairių sričių pažinimu, visapusišku išsilavinimu.

Rūta Prusevičienė

 

Individualia kūrybine raiška tarp kolegų atlikėjų išsiskirianti dainininkė Skaidra Jančaitė ir instrumentinis ansamblis, diriguojamas Roberto Šerveniko, festivaliui pasiūlė programą „Mėnulio Pjero“. Pagrindinis jos akcentas – dodekafonijos pradininko Arnoldo Schöenbergo vokalinis ciklas „Mėnulio Pjero“ („Perrot lunaire“, 1912 m.), laikomas vienu įtaigiausių ekspresionistinių kūrinių. Poetinis tekstas šioje melodramoje perteikiamas neįprastu „kalbėjimo-dainavimo“ būdu. S. Jančaitė atlieka Pjero vaidmenį, vilkėdama dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtą kostiumą, kūrinio tekstą lietuviškai skaito aktorė Birutė Marcinkevičiūtė. Na, o pirmosios koncerto dalies kulminacija turėtų tapti Dmitrijaus Šostakovičiaus „Satyros“ – šmaikštus ir teatrališkas vokalinis ciklas. Apskritai teatrališkumas ir ekspresyvumas yra skiriamieji koncerto bruožai, kuriantys jo patrauklumą tarp skirtingos meninės patirties klausytojų.

Apie Klaipėdos „Permainų muziką“, Uostamiestyje rengiamas šiuolaikinės muzikos festivalis kviečia keistis, 7 meno dienos, 2005 09 16

Savo žavesiu užbūrė spalvinga solistės Skaidros Jančaitės asmenybė – sudėtingą A. Schönbergo muziką ji atliko nepaprastai lengvai ir grakščiai.

Kristina Pilibaitytė, „Permainų muzika“ nauja atradimų erdvė, Literatūra ir menas, 2005 11 11

 

KITA KAMERIŠKUMO HIPOSTAZĖ

Yra aksioma: kamerinis žanras pats sudėtingiausias atlikti ir suvokti. Bet ir mąsina bene labiausiai. Ypač natūras linkusias į atsivėrimą, refleksiją, introspekciją. Dar – intelektualias ir rafinuotas. Intymumas, jautrumas, subtilumas, gal net pažeidžiamumas – šie kameriškumo bruožai kartais nusveria didelės scenos žanrų mastus, tuomet, žinomą posakį prisiminus, “rasos lašelyje atsispindi visata“. Čia pat ir neatsiejamas būtinas, prigimtinio muzikavimo pradas – kruopštus dėmesingas detalių eksponavimas, nė per žingsnį neįmanomas be profesionalumo ir kantraus darbo. Štai savybės kurių dėka kameriškumas kartais, visoms joms sutapus, pereina į kitą dimensiją, įgauna kitą hipostazę ir tampa monumentalus. Tiesa, tas “monumentalumas“ paradoksaliai trapus, perregimas, baikštus, tai – efemeriškas “monumentas“ sielai. Bet – įtikinamas.
Vasario 27 diena, Vilnius. Mažoji filharmonijos salė. Ties C. Debussy keturiomis dainomis “Lyrinė proza“ sopranui ir fortepijonui, P. Hindemitho vokaliniu ciklu “Marijos gyvenimas“ programėlės remarkos: “Lietuvoje kūrinys atliekamas pirmą kartą“. Koncerto programoje dar trys C. Debussy miniatiūros fortepijonui ir F. Poulenco vokalinis ciklas “Dailininko darbas“.
Scenoje – Skaidra Jančaitė (sopranas) ir Vladimiras Slobodianas (fortepijonas). Salėje – gausus būrys melomanų. Lengvas įspūdžių laukimo nerimas.
S. Jančaitės pasirinktas kelias šiuolaikinė muzika. Atlikėja eina juo septynmyliais žingsniais. Kiekvienos frazės, kiekvieno sakinio gilumoje galime įžvelgti praeitą darbą ir įdirbį. Koncertiniame variante beveik viskas – be vargo, be akivaizdžiai matomų pastangų, viskas pajungiama meninei idėjai realizuoti. Tai – didelis dainininkės nuopelnas, kartu tapęs dovana kamerinio vokalo mėgėjams.
Paminėkim pagrindinius atlikimo bruožus.
Pirmiausia – tai retos raiškos S. Jančaitės dikcija, ir tiek prancūziško, tiek vokiško teksto tarimas. Šalia eitų ir jos įvaizdžio dalimi jau tapęs artistiškumas, bei polinkis į teatralizavimą, tąvakar buvęs absoliučiai natūralus, lakoniškas ir gaivus. Perteikti kiekvieną kūrinį kaip atskirą muzikinį vaizdelį, maža to jungti juos į didesnę visumą – Jančaitės prioritetas, ir, turint omenyje, kad iš esmės viską dainininkė atlieka itin jautriai ir ekspresyviai, tai daro tikrai didelį poveikį . Tai iškart paveikia vokalo, frazių plastiką, ji tampa tarsi apčiuopiama, skulptūriška.
Ryškiausi to pavyzdžiai – siurrealistiškai nuskambėjusi daina “Apie sapną“, “Apie gėles“ iš C. Debussy “Lyrinės prozos“, visi septyni F. Poulanco ciklo numeriai, tragiškoji giesmė “Prieš kančią“, “Iš Marijos gyvenimo“.
Apie šio stambaus kūrinio atlikimą reikėtų tarti atskirą žodį. Ciklui buvo skirta visa antroji koncerto dalis, ir jis ištikrųjų tapo didžiule vakaro kulminacija. Kūrinį būtų galima pavadinti lyrine tragedija, jo muzika labai įvairi, nuotaikos permainingos, dažniausiai paryškintos, ir, kaip suprantame, būtent tokioje muzikinėje psichologinėje terpėje S. Jančaitė yra ypač pajėgi.
Didžiulė emocijų skalė, kartais einanti ekspresionistiškų ribų link, puikiai išjausta, bei įvairiomis priemonėmis perteikta ir “surežisuota“ plati ciklo visuma – nuo pirmųjų numerių lyrikos iki dramatiškos kulminacijos “Juozapo įtarinėjimas“ ir toliau iki dviejų dalių “Marijos mirtis“ ekstazės, paliko itin svarų ir įsimintiną įspūdį. Todėl būtent šio ciklo atlikimas inspiravo ankstesnę mintį apie kameriškumą, kartais peržengiantį monumentalumo slenkstį.
 Vladas ZALATORIS 

Žurnalas ,,Muzikos barai“

 

Permainų muzika L. Narvilaitė

Vilnius fotografavo Simonas Švitra